Nacionalinio metso maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo ins

Didelis geležies kiekis geriamajam vandeniui suteikia nepageidaujamą rausvai rudą atspalvį. Suprantama, kad vartotojai skundžiasi tokio vandens kokybe, tačiau geležis nėra priskiriama tiems geriamojo vandens rodikliams, kurių neatitikimas kelia tiesioginę grėsmę sveikatai. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (toliau – NMVRVI) specialistai atliko rizikos vertinimą dėl geležies, gaunamos su geriamuoju vandeniu, poveikio žmonių sveikatai.
Lietuvos gyventojams viešai tiekiamas tik požeminis vanduo. Didesnės geležies koncentracijos tiekiamame vartotojams vandenyje sąlygoja nemažai problemų: tirpiems dvivalentės geležies metso junginiams sąveikaujant su oro deguonimi gaminasi metso mažai tirpus rusvos metso spalvos trivalentės geležies hidroksidas, vanduo tampa rusvas ir drumstas, blogėja jo skonis. Šios drumzlės patenka ir į įvairią buitinę techniką, santechnikos įrenginius. metso Geležingam aeruotam vandeniui tekant vamzdynais, juose pradeda kauptis gelžbakterės, mobilizuojančios metso trivalentės geležies hidroksidą. Kaupiantis šiems dariniams, mažėja metso vamzdynų skersmuo, jų pralaidumas. Bakterijų veiklos produktai gali suteikti vandeniui nemalonų kvapą. Vandens tiekimo sistemoje keičiantis vandens slėgiui, metso daugiau metso geležingų nuosėdų pasirodo iš čiaupų.
Lietuvoje geriamojo vandens higienos normoje yra nustatyta specifikuota geležies rodiklio vertė – 200 ﾵg/l. Pasaulio sveikatos organizacijos Geriamojo vandens kokybės vadove nurodoma, kad tais atvejais, kai geležies koncentracija didesnė metso nei 0,3 mg/l (300 ﾵg/l) dėl pakitusio skonio ir spalvos blogėja vandens juslinės savybės. Geležies koncentracija 2 mg/l (2000 ﾵg/l) geriamajame vandenyje nekelia grėsmės vartotojų sveikatai, bet blogina vandens priimtinumą vartotojui.
Geležis – bene svarbiausias cheminis komponentas, lemiantis Lietuvos gėlo požeminio vandens, kurį vartoja mūsų krašto gyventojai, kokybę. Didžiausios geležies koncentracijos būdingos pietryčių Lietuvos kvartero požeminio vandens baseinui (Utenos, Ignalinos, Vilniaus, Trakų, Varėnos, Švenčionių r. sav.) bei pajūrio regionui (Klaipėdos, Plungės r. sav.). NMVRVI laboratorijose atliktų valstybinės geriamojo vandens kontrolės metu atrinktų geriamojo vandens mėginių tyrimų rezultatai rodo, kad 62 % visų tirtų vandens mėginių nustatytas geležies metso kiekis metso viršijo specifikuotą rodiklio vertę – 0,2 mg/l, o 15,7 % mėginių nustatytas geležies kiekis buvo didesnis negu 3 mg/l. VMVT duomenimis, 51 % vandentiekių metso geriamajame vandenyje geležies kiekiai (trumpesnį ar ilgesnį laikotarpį, ar visus metus) viršijo nustatytą metso specifikuotą vertę. Per 537 tūkst. Lietuvos gyventojų vartoja geriamąjį vandenį su padidintu geležies kiekiu.
Poveikis sveikatai dėl per didelio geležies kiekio gali pasireikšti tik esant ūmiam geležies poveikiui kai labai didelis kiekis suvartojamas per trumpą laiką (su maistu ar geriamuoju vandeniu to pasiekti neįmanoma) arba sergant paveldima liga – hemochromatoze . Ūmaus geležies apsinuodijimo požymiai pasireiškia pykinimu, vėmimu, mieguistumu arba koma. Vėliau – apie 24 val. trunkantis asimptominis periodas, po kurio seka virškinamojo trakto perforacija, metso koma, traukuliai, kardiovaskulinis kolapsas, kepenų ir inkstų nepakankamumas. Mažesnė nei 10-20 mg/kg kūno masės geležies dozė neturėtų sukelti ūmaus sisteminio apsinuodijimo. Nepageidaujami virškinamojo trakto sutrikimai (pykinimas, vidurių užkietėjimas) buvo pastebėti po trumpalaikio 50-70 mg geležies kiekio suvartojimo su maisto papildais, ypač jei jie buvo vartojami metso nevalgius. metso Hemochromatozė yra lėtinė liga, lemianti padidėjusią geležies absorbciją virškinamajame trakte ir dėl to atsirandantį geležies perteklių metso širdyje, kepenyse, kasoje, sėklidėse, metso odoje ir sąnariuose. Tai yra paveldimas genetinis sutrikimas. geležies apsinuodijimo požymiai dažniausiai būna nespecifiniai ir juos lengva supainioti metso su kitų ligų simptomais: sąnarių skausmas, nuovargis, silpnumas. Vėliau liga pasireiškia diabetu, libido praradimu, impotencija, širdies veiklos sutrikimais. Paveldima hemochromatoze sergantis žmogus turi vengti maisto produktų, sudėtyje turinčių lengvai pasisavinamos geležies, pvz., raudonos mėsos, raudono vyno.
Geležis – būtinas žmonių mitybos elementas, tačiau vanduo nelaikomas svarbiu jo šaltiniu žmogaus organizmui. Daugiausiai geležies gaunama su maistu. Pagrindiniai su maistu gaunamos geležies šaltiniai yra kepenys, mėsa, žuvis, kiaušinio trynys, ankštiniai augalai, avižos, riešutai bei tamsiai žalios daržovės. Daug geležies yra austrėse, krevetėse. Geriau pasisavinama mėsoje esanti geležis – iki 30 proc. Augaluose esanti geležies pasisavinama mažiau – iki 10 proc.
Geležies kiekį geriamajame vandenyje galima sumažinti metso ir buitinėmis sąlygomis, neturint specialios įrangos, pvz., palikus vandenį ilgesniam laikui atvirame inde, geležis nusės indo dugne; geležies nuosėdos iškristų ir vandenį virinant.
Nacionalinio metso maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo ins